ŠUO MANO KAIMYNYSTĖJE: BAUSTI PASIGAILĖTI NEGALIMA

Rinkos tyrimų kompanijos TNS 2013 metais atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip pusė (54,2 proc.) Lietuvos gyventojų savo būstu dalijasi bent su vienu naminiu gyvūnu,- dažniausiai šunimi arba kate. Keturkojai draugai sukelia daug teigiamų emocijų šeimininkams, pripildo namų erdvę gyvumo ir žaismingumo, ugdo šeimininkų ir jų vaikų atsakingumo jausmą, skatina fizinį aktyvumą ir dar daug daug įvairių dalykų.
Visgi auginantiems gyvūnus (dažniausiai – šunis) neretai tenka susidurti su įvairiomis problemomis, pirmiausia įveikti ne visuomet palankų kaimynų požiūrį. 

suo bausti pasigaileti negalima

Vieni laikosi „geltonosios“ žiniasklaidos suformuoto stereotipo, jog šuo pirmiausia yra potencialios grėsmės subjektas, todėl jo nuolat reikia saugotis. Kiti būna nepatenkinti tuo, jog kaimyno augintinis nėra išauklėtas gamtinius reikalus atlikti viešųjų tualetų patalpose. Treti skundžiasi garsiu gyvūno „kalbėjimu“ ar net pasivaikščiojimu bendro naudojimo vietose. Dažnam šunų augintojui tenka išgirsti laviną nepagrįstų reikalavimų – vedžioti augintinį su antsnukiu ir tik tam skirtose vietose, o kartais – ir pasiūlymų kraustytis su gyvūnu gyventi į nuošalesnę vietovę.
Tiesa, kai kurie gyvūnų savininkai išties „pamiršta“ laikytis ne tik įstatymais nustatytų, bet ir tikros saugios kaimynystės reikalavimų – neteršti aplinkos, užtikrinti aplinkinių (ypač tai aktualu – vaikų, mėgstančių „pakibinti“ šunis) saugumą ir ramybę vakaro ar nakties metu. Per pastaruosius kelerius metus buvo pakeisti gyvūnų auginimą ir laikymą reglamentuojantys teisės aktai – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, jo pagrindu patvirtintas Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas ir savivaldybių tarybų sprendimais patvirtintos Gyvūnų laikymo miestų savivaldybių teritorijose taisyklės. Jūsų dėmesiui – keletas svarbių aspektų, įtvirtintų minėtaisiais teisės aktais. Juk kai esi gerai informuotas – jautiesi saugiau, o ir kaimyno augintinis tampa draugu, o ne priešu.
1 stereotipas. Visi šunys viešosiose vietose privalo būti vedami su antsnukiu ir pavadėliu, išskyrus šunis, sėkmingai išlaikiusius socializacijos testą.
Tikrieji reikalavimai. Su pavadėliu ir antsnukiu viešosiose vietose privalo būti vedžiojami tik pavojingi šių veislių šunys: Amerikiečių pitbulterjeras, Amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, Amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, Fila Brasileiro (Brazilų mastifas), Kangalas (Turkų aviganis), Kaukazo aviganis ir Pietų Rusijos aviganis. Visų kitų veislių šunys viešose vietose vedžiojami laikant už pavadėlio. Antsnukis imperatyviai nereikalingas. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės aplinkiniams. Apmaudu, tačiau teisės aktai nenumato jokių išlygų šunims, sėkmingai išlaikiusiems šuns socializacijos testą. Logiškai mąstant, testo išlaikymas savaime byloja apie puikius gyvūno įgūdžius ir jo nepavojingumą, tačiau kol kas pokyčių įstatymuose nėra.
2 stereotipas. Šunys turi būti vedžiojami tik specialiai tam skirtose vietose.
Tikrieji reikalavimai. Šunys viešosiose vietose gali būti vedžiojami visur, išskyrus vietas, pažymėtas draudžiamuoju ženklu, vaikų žaidimų aikštelėse, sporto aikštynuose ir stadionuose.
3 stereotipas. Šunims, laikomiems daugiabučiuose namuose ar kitose tankiai apgyvendintose vietose, griežtai draudžiama loti, juk tai trikdo gyventojų ramybę.
Tikrieji reikalavimai. Kiekvienas dresuotas šuo pirmiausia yra sargas, todėl paprastai reaguoja tik į įtartiną triukšmą. Jei nakties metu šuo pradeda loti, yra didelė tikimybė, kad jūsų namo ar buto prieigose lankosi neprašyti svečiai arba vyksta kažkas neįprasto (pavyzdys iš asmeninės patirties – kieme dega automobilis). Garsi šuns reakcija yra išgelbėjusi ne vieną gyventoją nuo užsiplieskusio gaisro ar nepageidaujamų įsibrovėlių. Todėl neskubėkite teisti sargaus šuns ir jo šeimininko už vienkartinį lojimą, net jei tai sudrumsčia jūsų poilsį. Gali būti, kad būtent šuns reakcija išgelbėjo jus ar jūsų kaimyną nuo nusikaltėlių. Kita vertus, jeigu šuo loja dažnai, tikėtina, jog jis yra laikomas netinkamomis sąlygomis arba juo nesirūpinama. Gali būti, jog gyvūnui gali grėsti net mirtis iš bado ar troškulio (yra pasitaikę atvejų, kai šuns savininkas „išvykdavo į daugiadienes išgertuvių lenktynes“). O jei bute laikomas šuo loja ilgai ir be perstojo, vadinasi gali būti, jog jo šeimininkui atsitiko nelaimė, ypač jei savininkas – pagyvenęs žmogus. Tokiais atvejais visuomet rekomenduotina kreiptis į kompetentingas institucijas. Galiojantys teisės aktai šunų augintinius įpareigoja užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, taip pat – ir netrikdytų viešosios rimties. Savivaldybių administracijos kontroliuoja, kaip yra įgyvendinamos gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės, todėl jei kaimynų laikomas gyvūnas trikdo viešąją rimtį, reikia kreiptis į atitinkamos savivaldybės Viešosios tvarkos padalinį arba į policiją.
4 stereotipas. Valstybė neužtikrina, kad netinkamai auginamų gyvūnų savininkams būtų taikomos veiksmingos poveikio priemonės. Už nuolatinius pažeidimus, paprastai gyvūno savininkui skiriamos per menkos nuobaudos (įspėjimas ar kelių eurų bauda), kurios iš esmės situacijos nekeičia.
Tikrieji reikalavimai. Už gyvūnų auginimo ir laikymo reikalavimų pažeidimus atsakomybė yra numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnyje, kuris pirmąkart nusižengusiam asmeniui numato palyginti švelnią atsakomybę – įspėjimą arba baudą nuo 2 iki 57 eurų. Tačiau ši norma galioja tik padariusiems smulkius pažeidimus, kai taisyklių pažeidimas nekėlė jokios grėsmės gyventojų turto, sveikatos ar gyvybės saugumui. Visais kitais atvejais arba pakartotinai padarius nusižengimą, gyvūnų savininkams ne tik gresia bauda nuo 115 iki 231 euro, bet galimas ir gyvūno konfiskavimas bei perdavimas kitam globėjui. Jei nedrausmingo savininko šuo padaro žalą jūsų sveikatai ar turtui, visais atvejais sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o tai – dar rimtesni nemalonumai žmogui, nepaisančiam taisyklių.
5 stereotipas. Daugelis gyvūnų savininkų vedžiojimo vietose nesurenka šuns ekskrementų ir su tuo kovoti neįmanoma.
Tikrieji reikalavimai. Gyvūnui priteršus viešojoje vietoje, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose ar kito asmens žemės valdoje, gyvūno laikytojas nedelsdamas turi surinkti gyvūnų ekskrementus ar kitus gyvūno paliktus teršalus. Priešingu atveju jo laukia anksčiau nurodytos nuobaudos. Kita vertus, gyvendami kaimyniškai daugelį problemų nesunkiai galime išspręsti patys. Galime susitarti su kaimynais, kokiose vietose bus vedžiojami šunys, ar sutartose vietose įrengti gyvūnų ekskrementų surinkimo konteinerius (talpas). Vakarų Europos ilgametės tradicijos jau atkeliavo į Lietuvą. Svarbiausia, tai – efektyvu ir reikalauja tik minimalių pastangų ir sąnaudų.
Moksliniai tyrimai jau ne kartą yra įrodę, kad šuo – geriausias žmogaus draugas, jaučiantis ir reaguojantis į žmogaus emocijas. Todėl neverta nuo pat mažumės savo vaikų bauginti šunimis, kurie neva visuomet tyko, turėdami tikslą suėsti ar bent apkandžioti žmogų. Tinkamai prižiūrimas ir dresuojamas šuo praktiškai niekada nekelia jokios grėsmės ir nemalonumų kaimynams. Jeigu vis dėlto jums nepavyko ir jūsų kaimynystėje gyvena žmogus, kuris nėra vertas šuns augintojo vardo, informuokite apie tai atitinkamas institucijas ir inicijuokite šuns perdavimą tokiam savininkui, kuriam jo šuo iš tiesų rūpi…

 

Print Friendly

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>