LYDERYSTĖ SAUGIOS KAIMYNYSTĖS INICIATYVOJE

Saugios kaimynystės grupių asociacijos prezidentės Lauros Mažintės kalba Gruodžio 5 d. Kaune organizuotos pirmosios Lietuvos istorijoje saugios kaimynystės gerosios praktikos konferencijos metu:

001 Laura

Kasmet Pasaulio ekonomikos forumo metu skelbiama 10 didžiausių nūdienos problemų ir iššūkių. 2017-aisiais 14 proc. apklaustų tūkstantmečio kartos atstovų išreiškė susirūpinimą saugumu ir saugia aplinka. Ne išimtis čia ir Lietuva – Lietuvos policijos Facebook paskyroje paskelbtoje apklausoje, ar Lietuvos gyventojai jaučiasi saugūs, 53 proc. iš dalyvavusių daugiau nei 30 tūkstančių teigė, kad saugūs nesijaučia.

Jei nesijauti saugus savo šalyje, pamažu patenki į užburtą ratą: pradedi bijoti bendrauti, izoliuoji save nuo nesaugios aplinkos ir joje gyvenančių kitų žmonių, netiki savo ir savo šalies ateitimi, galų gale – bijai išeiti į gatvę ar parką. Kartais toks nesaugumo jausmas priverčia stipresniuosius išvykti iš šalies, o silpnesnius net ir pastūmėja savižudybės link. Vienaip ar kitaip saugumo jausmas yra vienas iš svarbiausių žmonių poreikių, gerovės valstybės pagrindas ir bene vienintelis gerovės vertinimas.

Gyvename demokratinėje visuomenėje, kur užtikrinama Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno laisvė, turto neliečiamybė ir teisė dalyvauti šalies valdyme. Turime tokias pat teises, kokias turi ir tie, kurie pažeidžia visuotines normas ir įstatymus. O mus, dorus piliečius, ginti turinti valstybė investuoja į nusikaltėlius. Kartais net ir daugiau, nei į tuos, kurie nieko bloga niekada nėra padarę. Turbūt vieno nusikaltėlio išlaikymas valstybei kainuoja daugiau, nei vieno senjoro pensija.

Nusikaltėliais ne gimstama. Jais tampama. Ir pagrindinė prevencinė priemonė, padedanti išvengti nusikaltimų yra bausmės neišvengiamumas. Ir visai nesvarbu, ar paskirta bausmė tebus menka bauda, areštas, laisvės apribojimas ar atėmimas, svarbu yra tai, kad prieš darydamas nusikaltimą, žmogus suvoktų, kad už savo elgesį privalės atsakyti. Mes nesame baudėjai, mes nesame teisėjai. Mūsų kultūroje nėra linčo teismų. Tačiau būtent mes galime pranešti, paliudyti, informuoti tuos, kurie yra įgalioti bausti. Turtiniai nusikaltimai labai dažnai tėra tik pirmasis žingsnis sunkesnių nusikaltimų link. Stengdamiesi apsaugoti save ir savo turtą, mes kuriame saugumą Lietuvoje.

Savo laimei ar nelaimei, gyvename pokyčių laikais. Laikais, kai rūpindamiesi savo asmens duomenų saugumu, vis dažniau pamirštame žmogiškąjį ryšį. Laikais, kai reikalaudami efektyvesnio valstybės tarnybų darbo pamirštame, jog tai mes esame šeimininkai savo kieme. Laikais, kurie mums duoda naujas technologijas, bet iki šiol nėra sukurtos technologijos, kuri atstotų nuoširdų bendravimą. Saugios kaimynystės lenta ir net vaizdo kameros yra beverčiai dalykai, jei šalia jų nėra bendruomenės, kuri nustatytų savo taisykles. Stipri bendruomenė kartais net ir be šių atributų gali daugiau, nei šiuolaikinės technologijos mums gali pasiūlyti. Pastebėję vargstantį, pamatę skriaudžiamą vaiką, sudrausminę savirealizacijos ieškantį paauglį, mes padarome daugiau, nei numatyta įstatymuose. Mes tampame priežastimi nedaryti nusikaltimų.

Prieš penkerius metus, kai kūrėme asociaciją, pirmiausia aš tikėjau žmonių jėga. Ne policija, ir ne savivaldos institucijomis, ne ataskaitomis ir ne augančiais saugios kaimynystės grupių skaičiais. Tikėjau tuo vidiniu poreikiu, kad kiekvienas iš mūsų norime gyventi ir auginti savo vaikus saugioje aplinkoje. Ir kad pilietiškas mūsų elgesys gali tapti tuo pokyčiu, kuris kad ir negreitai, kad ir per keletą dešimtmečių pavers šalį, kurioje mes gyvename, gerovės valstybe.

Važinėdama po Lietuvą matau daug gražių pavyzdžių. Sutinku daug bendruomenių, kurios smagias ekskursijas iškeičia į saugios aplinkos kūrimą, kurioms svarbus bendras interesas, o ne asmeninė nauda. Vargu ar policijos, ar savivaldybės jums padovanotos kameros atneš tiek naudos, kiek gali atnešti paprastas pokalbis su kaimynais. Ir giliai tikiu, kad Lietuvoje saugių kaimynysčių yra gerokai daugiau, nei byloja policijos vedama statistika.

Kol kas saugios kaimynystės lyderis Lietuvoje – policija. Pareigūnai, kurie gina, saugo ir padeda. Padeda net tiems, kuriems tokia pagalba ne visada reikalinga. Padeda net tais atvejais, kai pagalba atrodo beviltiška. Nes jie taipogi turi savo tikslų, susijusių su saugia kaimynyste. Aktyvūs gyventojai, įrenginėjantys technines saugumo priemones ir saugantys savo turtą – reali pagalba pareigūnams. Tačiau tikiu, jog pagaliau ateina laikas, kai šią lyderystę iš policijos turėtų perimti pačios bendruomenės, kurios neretai daug geriau supranta, ko joms pačioms reikia, ir kurios savo jėgomis ir su minimalia finansine parama, gali padaryti stebuklų. Ir ne tik per Kalėdas.

Aktyvios bendruomenės, ir nebūtinai susibūrusios į formalias saugios kaimynystės veiklas – didelė pagalba ir savivaldai, kuri išmokusi girdėti, pirmoji gali ištiesti pagalbos ranką. Tuomet ir policijos reikės dar mažiau. Galbūt net ir nusikaltimų skaičius pagaliau bus suvaldytas.

Pirmą kartą saugios kaimynystės istorijoje daugybė savo saugumu besirūpinančių žmonių policijos pakviesti į bendrą renginį. Tai pirmoji, bet tikiu, jog ne paskutinė, konferencija, kurioje turime progą visų pirma pasidžiaugti, kad saugi kaimynystė Lietuvoje – tai ne formalus nioliktos vyriausybės programos lozungas. Tai daugelio kasdienybė. Tai daugelio pasiekimas. Tai kai kurių pergalė prieš tuos, kuriuos reikia – būtina – įveikti. Saugi kaimynystė pagaliau išaugo savo kūdikystės marškinėlius. Pagaliau ji jūsų visų dėka tapo matoma, gyva ir veiksminga. Sveikinu jus visus su šita pergale ir noriu palinkėti įdomaus ir smagaus laiko drauge.

47680491_1866476620073337_7718632740077174784_o

 

Print Friendly

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>